Latem tego roku gościłem u Przyjaciół na Żmudzi, w kłajpedzkim antykwariacie trafił mi się długo poszukiwany przeze mnie zbiorek wierszy z tłumaczeniami wierszy Norwida, o których to przekładach czytałem u VENCLOVY. Rzecz trochę de javu, ponieważ dostałem tę książkę właśnie w Kłajpedzie, rodzinnym mieście Tomasa VENCLOVY. Bardzo się ucieszyłem (brakuje mi jedynie autografu :) może zdarzy się okazja). Zbiorek pod tytułem "Pogawędka zimą, wiersze, przekłady" wydała w Wilnie "Vaga" w 1991 roku i zawiera on oprócz przekładów wierszy Oscara MIŁOSZA (w pewnym sensie duchowego przewodnika i krewnego Czesława), przełożone poezje wielu autorów (Baudelaire'a, Eliota, Rilke'go, Lorci, Kavafis'a, Achmatowej, Pasternaka, Brodskiego, kilku innych), wiersze VENCLOVY z czterech zbiorów oraz tak ciekawe dla nas przekłady polskie (NORWIDA, MIŁOSZA, HERBERTA, SZYMBORSKIEJ, GROCHOWIAKA, BARAŃCZAKA). Postaram się tutaj zamieścić polskie przekłady, na dziś wybrałem NORWIDA, którego osobiście bardzo lubię, bowiem nie jest łatwy i zmusza do myślenia. Podobnie trudna moim zdaniem jest ludowa symbolika litewska (może czasami nawet smutna - bajki dla dzieci często są "niezrozumiałe", choć piękne tam symbole to niełatwe do oczywistych skojarzeń, weźmy choćby na warsztat legendy o Juracie i Kastytisie czy Jodłę, królową węży z Salomeji NERIS, albo legendę o olbrzymiej Nerindze, która uratowała Kuronów...). Być może dlatego VENCLOVA zajął się HERBERTEM czy NORWIDEM.
SŁÓWKO
Litwo, dlaczegóż Ty, a nie Warszawa,
Pieśń mą, podartą, jak chorągiew starą,
Składasz? C z y ż w s z y s t k a w i e s z c z ó w T o b i e
[s ł a w a
— Nawet i taka, co sławy jest marą... —
Dana jest z góry?...
Klucze lir T o b i e ż z o s t a w i ł Ten, który
Odszedł — — a Ty mnie wołasz po imieniu
Z kąta... i cieniu...
Smutno!... widziałem — l e d w o n i e p o g a n i n
Z r a n ą p o d s e r c e m leżący przy drodze
Konał, a przyszedł doń Samarytanin
Rycerz — i brata poznał po ostrodze
Zwisłej w strzemieniu...
Powieść przez wieki stara, przez dnie nowa.
Więc cóż Ci powiem, nieznajoma Pani?
Powiem, że obcy — swoi, swoi — nieznani...
— Witaj — bądź zdrowa.
CYPRIAN NORWID
"W Weronie"
PRIE JULIJOS CAPULLETI KAPO VERONOJE
Virš Capulleti ir Montecchi rūmų
Perkūnija praskaidrino žydrumą.
Tylos akis aukštai nušvito:
Ji regi sodų gelmę ir pavėsį
Tarp; nemirtingų priešiškų griuvėsių
Ir meta žvaigždę iš zenito.
Byloja kiparisai, jog Juliettos
Ir jos meilužio ilgisi planetos
Ir sūrią ašarą nubraukia,
O žmonės taria, jog meluoja sakmės,
Jog tai visai ne ašaros, o akmens,
Ir jog jau niekas jų nelaukia.
"Bema pamięci rapsod żałobny"
BEMUI ATMINTI GEDULINGA RAPSODIJA
... Iusiurandum patri datum usque ad hanc diem ita servavi...
Annibal
I
Kam nutolsti, Šešėli, sunėręs rankas ant šarvo?
Fakelas gruzda prie kelių, kibirkštis blaško vėjas,
Kardas žaliuoja lauruos, vaškas ant plieno varva,
Sakalas plazda, o žirgas žengia tarsi šokėjas.
— Lengvos vėliavos plazda, vienos kitas pridengia,
Tarsi klajojančių armijų šėtros mirga padangėj.
Rauda, springsta trimitai, o karo ženklai iš aukščio
Lenkiasi tavo šlovei ir plaukia, sparnus nuleidę,
Tarsi perverti ietim juodi drakonai ir paukščiai,
Tarsi gausingi žygiai, kurių tavo ietys geidė...
II
Štai gedėtojos eina: vienos į dangų kelia
Pėdus, kuriuos įtūžus vėtra plėšia iš rankų,
Kitos, nuvargintos verksmo, į kiaukutus ašaras renka,
Trečios tarytum ieško prieš amžius išgrįsto kelio...
O ketvirtoji sustojus ąsotį bloškia po kojų,
Ir pritardamas raudai sudužęs molis vaitoja.
III
Daužo kariai kirvius, mėlynus tarsi dangūs,
Daužo tarnai skydus, rudus nelyginant ugnys,
Tarp žemumos ir skliauto ritasi dūmų bangos,
Ir didelė vėliava dunkso virš debesų bedugnės...
IV
Žengia tarpeklin, skęsta... ir vėl juos atranda mėnuo,
Vėl juoduoja padangė... vėl šalta ir išbalus
Žvaigždė negali nukristi ir plieskia į iečių sieną...
Tarsi vilnis nutyla ir vėl sugriaudžia choralas...
V
Tolin — tolin ― kur tyko juodos praviros žiotys,
Ligi bedugnio kapo, tikrosios mūsų gimtinės.
Tos ribos neįveikia mirtingas žygis ir žodis,
Ten paraginsim žirgą ― ietim, tarsi pentinais...
VI
Ir eisena plauks į miestus, kuriuos letargas užbūrė,
Urnos bels į vartus, kirviai žvangės už durų,
Kol mirties drobules nusiplėš nubudusios tautos
Ir trimitų gausme sugrius Jerichono mūrai.
----------------------------------------------------
Tolin — tolin —
[KLASKANIEM MAJĄC OBRZĘKŁE PRAWICE]
* * *
Baigės plojimai, ir delnai sutino,
Giesmės nubodo, liaudis troško veiksmo,
Ir laurų medžiai baisėjosi teismo,
Aukštom viršūnėm atspėję griaustinį.
Tėvynę gaubė tamsa ir vainikai,
Ir nebebuvo nei vietos, nei laiko,
Kurie priglaustų negeidžiamą vaiką —
Ir Dievo pirštas poetą ištiko:
Amžiuos išreiškęs neribotą valią,
Viešpats dykynėn parodė man kelią!
*
Todėl — o, laurai! — poetui nebrangios
Nei jūsų šakos, nei lapų vilionė,
Nebent šešėlis, jo kaktą pridengęs
(Bet tai ne laurų, o saulės malonė)...
Nedaug ii jūsų teimu, gigantai:
Takus, kur želia maudai ir pelynai,
Vienišą būtį ir nuobodžio krantą —
Prakeiksmo žodžių apsvilintą plynę.
*
Kas ėjo priešais ― rinkosi vergiją,
Buvusį laiką, svetimą, bet šventą!
Po mano kojom pentinai rūdijo
Ir trukdė žengti pamesti ramentai.
Paprotį seną užkliudžiau ne sykį,
Kuris tik niršta, aušrinę pamatęs,
Ir dulkėm galvą apsibarstęs, tiki,
Jog nesibaigia vidurnakčio metas.
*
Moterų daugel tūkstančių regėjau,
Bet jas negyvos formulės užbūrė,
Ir abejingas grožybei, liūdėjau,
Akis įsmeigęs į keistą skulptūrą.
Kai palytėjau akmenį nebylų,
Jo sunkios klostės tarytum suvirpo,
Nakties plaštakė virš galvos pakilo
Ir krito žemėn... ir sapnas ištirpo...
*
Kuri įstengtų subrandinti širdį?
Žinau,— bejausmis,— tokios nesutiksiu.
Toks pat sustingęs ir kaip Jos, be tikslo,
Regiu, jog laimės nelemta patirti!
Kodėl Sekmadienį, ilsintis, gimė
Tiek daug draugysčių ir išiskyrimų?
Nors prie širdies man tik rūbas belieka,
Neklausiu jūsų — o budeliai! — nieko...
*
Rašau retai... rašau per Babiloną
Jeruzalėn! — ir ją pasiekia laiškas.
Ir man nerūpi, ar garsiai byloja
Mano dienynas, ar lieka neaiškus
Ir subraukytas... tai sielos kelionė,
Bepročio žygis, ateitį išreiškęs!
---------------------------------------------
*
Skiriu vaikaičiui — ne sūnui — šį skaudų
Žodį, kurs nyksta (skaitosmas per greitai),
Beviešpataujant Panteizmui — spaudai,
Sostan įžengus pilkai švino raidei!
Tada prabilsiu lyg į Romus liaudį.
Po juo, gilybėj, slypės labirintai,
Jį akins oras ir padangių tyrai,
Ir jis kartos šias eiles, kad atmintų
Mane... atmintų tą, kuris mirė!
"Do obywatela Johna Brown"
PILIEČIUI JOHNUI BROWNUI
(Iš laiško, rašyto j Ameriką 1859 metų lapkričio mėnesį)
Tenai, už abejingo vandenyno
Aš tau siunčiu sparnuotą giesmę, broli...
Ar ji beras laisvų žmonių tėvynę,
įveikus judrią lygumą ir tolį?..
Ar — tarsi tavo plaukas sidabrinė
Nukris ant ištuštėjusių pastolių,
Ir tavo budelio beprotis vaikas
Į šviesų sparną akmeniu pataikys?
*
Kol tavo nuogo nepalaužto kaklo
Dar neišbandė kanapinė virvė;
Kol dar junti žiaurios planetos dirvą,
Kurią atstumsi, purviną ir aklą,
Lyg slidų, sprunkantį į šalį žaltį,
Kol minios netarė: „Jam prisikelti
Nelemta..." — jausdamos, kad jos meluoja — —
Kol tau gobtuvas žemės neužstoja
Ir kol Amerika, suvokus klaidą
Ir sūnų atpažinus, nesuriko:
„Užgeski, netikrų žvaigždžių vainike,
Nes artinas tamsybė negro veidu!"
*
Kol gyvas Kosciuška ir Washington'as,
Štai — pirmas aidas, iš stygų išgautas,
Nes kol subręs giesmė, numiršta žmonės,
O kol numirs giesmė, pakyla tautos.
Źródła:
* Tomas VENCLOVA "Pašnekesys žiemą, eilėraščiai, vertimai" VAGA Vilnius 1991
*You Tube
* © zdjęcia własne
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz