Unia między Polską i Litwą
Wielkie Księstwo Litewskie było paradoksem, jedną z osobliwości średniowiecza. Poczynając od trzynastego wieku, małe bałtyckie plemię, wystrzegając się chrześcijaństwa, rozciągnęło swoje posiadłości daleko na południe i na wschód. Politykę taką w znacznym stopniu ułatwił tatarski (mongolski) najazd na księstwa ruskie, który pozostawił ich ziemie spustoszone, a ich struktury wewnętrzne osłabione. Kijów i inne ośrodki władzy zwróciły się ku władcom litewskim, woląc raczej zgodzić się na ich panowanie niż paść łupem Tatarów. Sukcesy litewskie da się także wyjaśnić przez fakt, że rdzenne tereny litewskie na półwyspie bałtyckim były o wiele gęściej zaludnione niż olbrzymie obszary zamieszkane przez wschodnich Słowian. Do czternastego wieku Wielkie Księstwo Litewskie, nękane od zachodu przez Krzyżaków, rozrosło się w wielki organizm, rozciągający się od wybrzeża bałtyckiego do brzegów Morza Czarnego. Pogańscy twórcy tego państwa nie usiłowali narzucać swojej religii nowym poddanym, którymi byli wschodni chrześcijanie prawosławni. Natomiast prawosławne chrześcijaństwo przeniknęło na dwór litewskich wielkich książąt w następstwie ich małżeństw ze wschodniosłowiańskimi księżniczkami. Ale Litwa rozglądała się za sojusznikiem na zachodzie i wydawało się, że przyjęcie zachodniego chrześcijaństwa będzie stanowić najlepszy sposób, aby sparaliżować Krzyżaków, którzy swoje napady usprawiedliwiali motywami religijnymi. Potężne Księstwo Litewskie także dla Polski stwarzało wielkie możliwości, zwłaszcza odkąd wspólna granica między Polską a Litwą sięgnęła dalej na wschód po tym, jak Kazimierz Wielki podbił wschodniosłowiańskie księstwa Wołynia i Halicza (Galicja). Ostatecznie w wyniku ugody między panami polskimi i litewskimi została zawarta unia personalna między Polską a Litwą: a mianowicie rękę polskiej królowej Jadwigi (córki Ludwika Andegaweńskiego, króla Węgier, która rządziła w Polsce, kiedy wymarli Piastowie) ofiarowano księciu Litwy, Władysławowi Jagielle (Jogaila po litewsku) wraz z zaproszeniem do wstąpienia na polski tron. Unia ta doprowadziła do chrztu Litwy w r. 1386, a kilkadziesiąt lat później, w r. 1410, połączone siły armii polskiej i litewskiej pobiły Krzyżaków pod Grunwaldem i Tannenbergiem we wschodnich Prusach, w jednej z największych bitew średniowiecznej Europy.
Lenkijos ir Lietuvos unija
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo tikras paradoksas, viena viduramžių keistenybių. Pradedant tryliktuoju amžiumi, nedidelė, vengianti krikščionybės baltų gentis išplėtė savo valdas toli į pietus ir rytus. Tokią politiką labai palengvino totoriai (mongolai), užpuolę Rusios kunigaikštystes ir nusiaubę jų žemes, susilpninę vidinę struktūrą. Kijevas ir kiti valdžios centrai pasidavė Lietuvos valdovams, nusprendę geriau paklusti jų valdžiai negu tapti totorių grobiu. Lietuvių karinę sėkmę galima aiškinti dar ir tuo, kad jų žemės Baltijos pusiasalyje buvo kur kas tankiau apgyventos negu pustuščiai rytų slavų plotai. Nuo keturioliktojo amžiaus Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, iš vakarų nuolat puldinėjama teutonų riterių, išaugo į didžiulę valstybę, nusidriekusią nuo Baltijos iki Juodosios jūros krantų. Šios valstybės kūrėjai pagonys nebandė savo religijos primesti naujiesiems pavaldiniams, Rytų krikščionims stačiatikiams. Nepaisant to, krikščionys stačiatikiai dėl Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palikuonių vedybų su rytų slavų kunigaikštytėmis prasiskverbė į jų dvarus. Tačiau Lietuva ieškojo sąjungininkų Vakaruose, ir atrodo, jog priimant Vakarų krikščionybę siekta paralyžiuoti teutonų riterius, kurie savo įsibrovimą teisino religiniais motyvais. Lenkiją taip pat traukė sąjunga su galinga Lietuvos kunigaikštyste, ypač po to, kai bendra Lenkijos-Lietuvos siena dar pailgėjo Kazimierui Didžiajam nukariavus rytų slavų Volynės ir Haličo (Galicijos) kunigaikštystes. Susitarus lenkų ir lietuvių didikams, galų gale įvyko asmeninė Lenkijos ir Lietuvos sąjunga: Lenkijos karalienės Jadvygos (Vengrijos karaliaus Liudviko Anžujiečio, valdžiusio Lenkiją išmirus Piastams, dukters) ranka buvo pasiūlyta Lietuvos kunigaikščiui Vladislovui Jogailai kartu su kvietimu užimti Lenkijos sostą. Dėl šios sąjungos 1386 metais Lietuva buvo apkrikštyta. Po kelių dešimtmečių jungtinė lenkų ir lietuvių kariuomenė 1410 metais nugalėjo teutonų riterius viename didžiausių viduramžių Europos mūšių prie Griunvaldo ir Tanenbergo Rytprūsiuose.
Żródło:
1) tekst: Czesław MIŁOSZ "Historia literatury polskiej do roku 1939" wyd. ZNAK Kraków 1993 (przeł. z ang. Maria TARNOWSKA)
Czesław MIŁOSZ "Lenkų literatūros istorija" spaus. Baltos Lankos 1996
(Vert. Kornelijus PLATELIS)
Oryginał: Czesław MIŁOSZ "The History of Polish Literature" University of California Press 1983
2) rysunki: www
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz