"CAMPO DI FIORI"
Romoje, Campo di Fiori
Alyvų, citrinų kraitės,
Ant grindinio purslai vyno,
Trapios žiedų skiautelės
Rausvą moliuskų valkšną
Staluos pabėrė prekeiviai,
Vynuogių tamsios kekės
Krenta į persikų pūką.
Šičia kadaise ant laužo
Degė Giordano Bruno,
Budelis peleną žarstė,
Smalsuoliai grūdos į ratą.
O vos tik užgesus liepsnai
Vėl pilnos buvo tavernos,
Alyvų, citrinų kraitės
Vėl ant galvų lingavo.
Mąsčiau apie Campo di Fiori
Varšuvoj prie karuselės
Giedrą pavasarį, temstant,
Aidint muzikos trenksmui.
Salves už geto mūrų
Stelbė melodijos trenksmas,
Skriejo krykšdamos poros
Į giedrą vakaro dangų.
Vėjas iš degančių gatvių
Juodus aitvarus nešė
Juodus vainiklapius gaudė
Žmonės prie geto sienų.
Plaikstė rūbus margaitėms
Tas vėjas degančių gatvių,
Linksmos minios klegėjo
Šventišką Varšuvos dieną.
Gal kas pasakys: tai ženklas,
Jog Romos, Varšuvos liaudis
Prekiauja, mylisi, žaidžia
Ir net nepastebi laužo.
O kitas ištars: tai ženklas,
Jog viskas žemėj praeina,
Jog užmarštis gilėja
Dar neužgesus liepsnai.
Bet aš tą dieną galvojau,
Jog žūvantis lieka vienas,
Mąsčiau apie tai, jog Giordano,
Kopdamas ant ešafoto,
Žmonių kalboj nesurado
Vieno vienintelio žodžio
Tarti sudie žmonijai —
Žmonijai, kuri pasilieka.
Vėl skubinos lenkti taurę
Ir jūrų žvaigždėm prekiauti,
Alyvų, citrinų kraitės
Viliojo Campo skruzdyną.
O jis jau buvo nutolęs —
Sakytum, praslinko amžiai,
Kol jie akimirką žvelgė
Į jo ugninį skridimą.
Ir tų, kur žūva vienatvėj,
Pasaulis jau nebemato,
Pati jų kalba ataidi
Iš negyvos planetos.
Kol viskas virs į legendą,
Ir tąsyk, po daugel metų,
Naujajam Campo di Fiori
Maištą įžiebs poetas.
(Warszawa 1943 r.)
"KTÓRY SKRZYWDZIŁEŚ"
"SKRIAUSTI ĮPRATĘS"
Skriausti įpratęs niekuo dėtą žmogų,
Žiauriai išjuokęs jo kančią ir kraują,
Rūmuos suspietęs palaidūnų gaują,
Kuriai nerūpi, kas gera, kas bloga,
Norint kiekvienas puola tau po kojų,
Garbina tavo išmintį ir galią,
Profilį raižo ant aukso medalių
Ir tyliai džiaugias, kad vis dar alsuoja,
Bijok poeto. Nes aštrios jo akys.
Tu jį sutrypsi — bet sutiksi kitą.
Bus užrašyti poelgiai ir šnekos.
Verčiau jau nuogos nulinkusios šakos,
Verčiau jau kilpa viduržiemio rytą.
(Waszyngton 1950r.)
(dedykacja dla Stanisława Vincenz`a)
"MITTELBERGHEIM"
Stanislavui Vincenzui
Vynas miega Reino ąžuolo statinėse.
Mane išbudina mažos bažnyčios varpas
Tarp vynuogynų Mittelbergheime. Girdžiu,
Kaip šaltinėlis teška rentiny, kaip klumpės
Kaukšnoja gatvėj. Džiūvantis tabakas
Palėpėje, ir plūgai, ir mediniai ratai,
Ir šlaitai, ir ruduo šalia manęs.
Dar tebesu užsimerkęs. Neragink,
Ugnie, galybe, jėga, dar ne laikas.
Daug metų gyvenau ir lyg šiame sapne
Jutau, kad siekiu nutolstančią ribą,
Kur išsipildo garsas ir spalva
Ir susijungia žemiškosios būtys.
Prievarta lūpų man dar neatverki,
Leisk man tikėti, viltis, jog pasieksiu,
Stabtelėti duok man Mittelbergheime.
Žinau, kad privalau. Šalia manęs
Ruduo, mediniai ratai ir tabako lapai
Palėpėje. Ir šičia, ir visur
Manoji žemė, kur beatsigręžčiau,
Vis viena, kokia kalba beišgirsčiau
Mylinčių šneką ir vaiko dainelę.
Aš, laimingesnis nei kiti, paimsiu
Šypseną, žvilgsnį, žvaigždę, šilko klostę
Ties kelių linija. Giedras, akylas
Žingsniuosiu šlaitais, švytint švelniai dienai,
Virš upių, miestų, plentų, papročių.
Ugnie, galybe, jėga, laikanti mane
Ant delno, suaižyto raukšlėmis,
Nelyginant didžiais tarpekliais, iškedentais
Vasario vėjo. Teikianti tvirtybės
Išgąsčio mirksnį, nerimo savaitę,
Ne laikas dar, tegul subręsta vynas,
Tegul keleiviai miega Mittelbergheime.
(Alzacja 1951 r.)
(dedykacja dla Konstantinasa Sirvydasa)
"FILOLOGIJA"
Konstantino Sirvydo S. J. atminimui
Bėga pakylėjęs žieminio apsiautalo skverną.
Kojinėti kulkšneliai, varnos ir sniegas.
Pagavo ir turi. Laiko lūpose. Žodį.
Išgirstą vaikystėj prie gimtosios upės,
Kur luotai nendrėse, lieptai, lazdynai
Ir dygūs medinių pirkių stogai.
Pro alumnato arkas bėga savo celėn
Žąsies plunksna įtraukti į rejestrą greta
Lotyniškų žodžių. Kosti. Malkos traška
Židiny. Ir Academia Societatis Jesu
Sklendžia virš gatvių, ir angelai
Įsikūnija į gipsą ir akmenį, modo Barocco.
Su prakaito dėmėm po pažastim, kiek marškinių,
Sijonų, slepiančių tamsius ūksmingus klubus,
Ir apatinių, kartos apatinių, liemenių,
Kelnių, durtinių, sermėgų ant pliko kūno!
Dūdos ir smuikai, šoko žolynuos.
Šnabždesiai, prisilietimai, pas ką žydi žiedas.
O visi jie mokėjo tuos pačius žodžius,
Kurie tebegyvena, jiems kadai kada išmirus,
Tarsi būtų ne žemėj, ne nakty, ne kūne
Užgimę, bet iš eterio kunigaikštijų
Lankytų jį ir ją, senelį, vaiką,
Paklusę savosioms tiesoms, genityvui, datyvui,
Prielinksnio tarnystėje per amžių amžius.
Atverčiu žodyną tarsi šaukčiau sielas,
Įkerėtas lapuose į nebylų garsą,
Ir bandau įžvelgti jį, kuris mylėjo,
Kad mažiau mane slėgtų mano mirtingumas.
Cz. MIŁOSZ deklamuje własny wiersz...
Brak komentarzy:
Prześlij komentarz